Kristus ir tu eisenoje į Jeruzalę
Pagal Jn.12, 12-19
Romualdas Liachavičius
Evangelija pagal Joną
Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: “Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, Izraelio Karaliui!” Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio! Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą. O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: “Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!”
Jn.12, 12-19
Pamokslas
Liturginė diena prasideda nuo saulėlydžio, todėl jau šeštadienio išvakarėse yra skaitomi Švento rašto skaitiniai, susiję su ateinančios dienos tema, šiuo atveju – sekmadinio švente. Būtent todėl šiandiena mes skaitome Palmių Sekmadienio Evangeliją, kuri kaip šauklys mus kviečia – „ateik pasitikti Izraelio Karaliaus“.
Nikėjos Susirinkime (325 m.) Krikščioniškoji Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia susitarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmos mėnulio pilnaties (Nisano* mėnesio 14–tos dienos). Dėl skirtingų metodų Nisano 14–tai dienai apskaičiuoti, Velykų data Vakarų ir Rytų Bažnyčiose ne visada sutampa. Evangelinės bažnyčios, kaip joms įprasta, laikosi Vakarų tradicijos. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas yra Palmių sekmadienis, kuris mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Šis sekmadienis įveda Bažnyčią į Didžiąją Savaitę, kurioje atspindima Kristaus misijos kulminacija (1-2-3. šventyklos išvalymas, mokymas šventykloje, fariziejų bandymai, 4. paskutinė vakarienė, 5. išdavystė, teismas, nukryžiavimas, 6. pranašysčių išsipildymas). Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip šv. Paulius sakė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ (1Kor.15:14).
Krikščioniškos Bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Šiam įvykiui prisiminti, jau nuo šeštojo amžiaus krikščionys ėmė rengti eisenas ir puošti bažnyčias palmių ir žaliuojančių medžių šakomis.
Įžengimas į Jeruzalę vyksta sekančią dieną po Jėzaus apsilankymo Betanijoje, kur jis prikėlė Lozorių iš numirusių. Ten Jėzus artimųjų rate tarsi atsikvėpė prieš paskutinius sunkumus. Betanija (arm. – skurdo namai), nutolusi už kelių kilometrų (8km) į rytus nuo Jeruzalės. Būtent iš tos pusės, iš kur pateka Saulė ir nušviečia Dovydo miesto sienas, ateina Mesijas. Štai kodėl dauguma bažnyčių buvo statomos taip, kad jų altoriai žiūrėtų rytų kryptimi, tarsi lauktų ateinančio Kristaus, o kiekviena tikinti širdis galėtų sušukti – „Osana“!
Prieš 2000 metų, dulkėtu keliu, saulės kaitroje, Kristų lydi žmonių eisena. Tai – žmonės, kurie buvo atėję į Betanija pažiūrėti ne tik Lozoriaus, bet ir Jėzaus. Tie žmonės, kurie sekė Jėzų – apaštalai, ir kiti – tikėjosi, kad štai dabar prasidės kažkas ypatingo, kad jie dalyvaus didžiausiame istoriniame įvykyje – į Jeruzalę įžengia Karalius ir jie yra to Karaliaus palyda. Jei tik liaudis pripažins, Izraelis bus laisvas ir izraelitai atgaus laisvę nuo romėnų. Jų nuotaikos prilygo mūsų, lietuvių nuotaikomis, patirtomis sausio 13-ąją dieną, kai kiekvienas iš gynėjų petys į petį stovėjome dėl Lietuvos respublikos laisvės.
Pažiūrėkime kaip galėjo atrodyti Kristaus eisena. Nemanau, kad Jeruzalės mieste buvo tiek daug palmių ir liaudis galėjo jų šakų prikirsti iki soties. Žydai labai kruopščiai saugo savo kiemus ir turtą ir skurdžią augmeniją. Pažiurėkime kaip tai galėjo būti: palmių šakas liaudis skynė pakeliuj, ar net, dar Betanijoje. Šakos puikiai juos apsaugojo nuo Saulės kaitros kelionėje. Jų šešėlyje vėsiau, o mojuojant, puikiai atsigaivinama. Jėzui sėdint ant asilaičio šventiškai nusiteikusių žmonių apsuptyje, susikuria vaizdas, tarsi artinasi karališka eisena. Jeruzalės gyventojams ir kariams, stebint nuo miesto sienų, tokia eisena sukėlė tikrą sensaciją ir emocijų antplūdį. Į miestą įeina Karalius!! Jo palyda mojuoja gaivina jį mojuodami šakomis. Jeruzalėje buvę Kristaus šalininkai bėgo pasitikti Jo, stoviniuodami gatvelių kraštuose, klojo savo rūbus ant kelio. Vaikai bėgo priejyje šūkaudami – „štai ateina Jėzus Nazarietis, Izraelio Karalius!“. (Būtent tai vėliau buvo užrašyta ant kaltinimo lentelės – INRI). Kiti smalsuoliai stovėjo ir žiūrėjo stebėdamiesi tuo, kas čia darosi.
Kur Jis eina? Į šventyklą? Ar ten bus šventė? Ne, su visa minia Jėzus žengė į šventyklą (plg.Lk.19,45) ir išvartė pardavėjų stalus sakydamas – „mano namai yra maldos namai!“ (Lk.19,46). „Mano namai“!!! Žydams tai perversmas – šventykla yra Kristaus, Mesijo! Ir fariziejai nors ir piktinasi, bet nieko negali padaryti. Suprantama, kad ne visa Jeruzalė sekė Kristumi, juk ne visi graikų, romėnų svečiai tikėjo Kristumi, juk rabinų pasekėjai net nekentė Kristaus, didelė žmonių dalis buvo tiesiog stebėtojais (kaip ir šiais laikais tai įprasta). Jeruzalėje susidūrė dvi galingos jėgos. Romėnams ir graikams tokia procesija buvo kaip teatras ar būsimos Paschos šventinis elementas, nesusipratimas, grėsmė politinei situacijai, o daugeliui žydų papiktinimas. Mums svarbu yra tai, kad Kristaus įžengimas į Jeruzalę nebuvo nei šventė, nei žaidimas, ne vaidinimas, ir ne teatralizacija, bet lemtingas ir sąmoningas Kristaus žingsnis priešui į nasrus. Jis žinojo, ką darąs. Pasekėjų minia teikė pakankamą, bet laikiną saugumą. Būtent todėl žydų rabinai piktinosi – “Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį!”. Įžengia Tas, kurį Erodas dar kūdikį siekė nužudyti, Tas, kurio krauju teka Karaliaus Dovydo kraujas (plg. Mk 11,10), įžengia Tas, kuris yra Dievo Sūnus (plg. Jn.18,37)! Kiek sąmoningai mes tai priimame ir suprantame? Suprantame, kad šiandien švenčiame Kristaus įžengimą į Jeruzalės šventyklą? Kristus sako, kad šventykla yra jo namai! (kažkas panašaus būtų jei Liuteris isiveržtų į Vatikano šv. Perto ir Povilo Baziliką ir išvartytų visus kioskelius su kalendoriukais, rožantėliais ir plasmasinėm statulėlėm bei paskelbtų jog jis yra tas galingais popiežius).
Pagonių romėnų laikais liaudis religiją suprasdavo kaip misterijų ir magijos pasireiškimą. Religija buvo palaimingo ir linksmo gyvenimo dalis. Pažiūrėkime į lietuvių „krikščionių“ Verbų švenčių papročius (ar labai tai skiriasi nuo romėnų?): Kristaus įžengimo į Jeruzalę šventė minima žaidimais ir pagoniškais papročiais bei prietarais – sakoma: „jei būsi be verbos, velnias uodegą tau duos“. Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais galima gintis nuo galimų nelaimių, piktų dvasių. O užėjus audrai su perkūnija, verbą degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakelę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Šakele suduodavo vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudantį dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Verbos dūmais aprūkydavo vištą, kad greriau kiaušinius dėtų. Šakelę dėdavo į bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pirmą kart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę, manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis ir švaresnis. Ar čia mes matome Kristų? Žmonės kaip buvo pagonys, taip ir liko. Jie tiki šakele, dūmais, spygliais, lapais, verboms, bet netiki Kristumi. (Kai kurie tradicijų megėjai, visai nesupranta, kam tą verbą pirko ir rankoje laiko).
Pažiūrėkime į Evangeliją, kur sakoma, kad „apie Jį liudijo minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą“. Žmogui yra smagu žiurėti į stebūklingus ženklus, stebėtis, aptarinėti ir vėliau vaikytis kitų ženklų. Jug pramogų verslas yra paremtas ženklų ir efektų raiška, kurie vos prieš kelis dešimtmečius buvo antgamtiški stebūklai. Kiekviena naujovė – stebūklas! Saliutai, šviesos muzika, spalvų intesyvumas šventėse. Ženklai sudaro įspūdį. Kino triukai, kompiuteirniai efektai, kaskadininkų triukai. Mistiniai pasveikimai, sąmonės būsenos… Tai modernūs ženklai užhipnotizuojantys žmogaus dėmesį. Tie ženklai mus prikausto prie žydrųjų ekranų. Minios prikaustytų žvilgsniu, minios besirenkančios į pagoniškas šventes, minios gaudančios kiekvieną naują stebuklingą telefoną, kompiuterį, automobilį… tik įsigyjimui nereikia tikėjimo, bet pinigų. Žmonės ištroškę ženklų, stebuklų, magiškų galių ir prietarų, bet ne Kristaus. Mes sakome – „tai ne apie mane, aš neturiu verbų, aš netikiu magija ir prietarais, aš nesivaikau pirkinių, aš ne pagonis ir tas pamokslas ne man“. Bet yra ir kita pusė. Kaip ir eisenoje buvo žmonės be palmių šakų, mieste buvo žmonių, kurie neklojo drabužių ant žemės, bet viltingai žiūrėjo kaip Kristus skinasi kelią į šventyklą. Įsidrąsinę jie priterė liaudžiai – „osana!“. Tie žmonės linksėjo galva ir sakė – „taip, jis Mesijas, tikiu kad Jis įvygdys ką žadėjo ir suteiks mums laisvę ir malonę“! Ar tai nėra kita blogybė? Kaip ir daugelis žydų šimtmečiais vaikščiojo į šventyklą dėl pačios šventyklos, kuri yra Dievo pažado ir galybės ženklas, ar tiesiog sekė religiniam minios inkstinktui. Taip ir mes tikime, Kristaus ženklais ir stebūklais, jog Kristus viską padarys, o mes būsime tiesiog „tikintys“. Yra patogu būti įvykių stebėtoju ir „degti tikėjimu“ tol, kol kažkas ką nors daro. Tikime, kol mums patiems nereikia ką nors daryti. O Kristus sakė – „kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys“ (Jn.14,10). Taip, mes neretai turime stebėtojų tikėjimą, bet be tikėjimą į Kristų. Mes žiūrime ką kiti padaro, kokius jie tikėjimo ženklus parodys, bet patys nedarome nieko. Šiandiena aš esu bažnyčioje – ar dėl to, kad šiandiena yra šventė? Ar dėl to, kad tikiu Kristumi, kuris žengė į Jeruzalę pasitikti mirtį už mano nuodėmes? Aš lankausi sekmadieniais bažnyčioje todėl, kad reikia, ar todėl, kad esu liuteronas, krikščionis, ar dėl to, kad Kristus dėl manęs žengė į Jeruzalę? Kur toje eisenoje esu aš, ir ką toje eisenoje darau? Ar aš vartau su Jėzumi šventvagystės stalus, ar aš esu tik stebėtojas? Nuošalus stebėtojas, besilinksminantis Bažnytinėmis šventėmis ir nesuprasdamas Kristaus akistatos su būsima mirtimi?
Net, jei aš ir tu (mojuodami palmių šakomis) esame eisenoje ir lydime Jį į šventę bet, ne į mirtį; net jei aš ir tu esame vaikai, nerūpestingai šūkaudami „osana“; net jei aš ir tu esame ant miesto sienų, ar gatvėse ir išmintingai komentuojame Karaliaus eisenos puošnumą; net jei esame „tikėjimo turistai“, slapminėjantys Jeruzalės gatvėmis bei egzotikos mėgėjai; jei mums terūpi ką Kristus padarys man, net ir tada Dievo Sūnus žengia artyn paniekinimo ir kryžiaus dėl mūsų išganymo, bei atveria kelią pas Tėvą (plg.Jn. 14,6). Krsitus žengtų į Jeruzalę ir dėl vienos nuoširdžiai atgailaujančios avelės (plg.Lk.15,7).
Scholastiniuose pamoksluose mėgstama įvairiai dramatizuoti: nugenėtos šakos, o vėliau prikaltas Jėzus ant nugenėto medžio; klojami rūbai, o vėliau nuplėšti rūbai nuo Kristaus; surandamas asilaitis, o vėliau pačio Jėzaus tampymas po teismus; šaukiama „osana“, o vėliau šaukiama „ant kryžiaus…“; išpažįstamas kaip Karalius, o vėliau jis paniekinamas erškėčių vainiku; išpažįstama, o vėliau išsiginama… ir t. t. Visa tai – pagraudenimai, palyginimai ir parabolės. Bet tokiuose pagraudenimuose nėra išganančios tiesos. Kristaus apgailėjimas nėra atgaila. Atgaila yra suprasti, kiek mano stipriai tikėjimas yra nukreiptas į Kristų. Tiesa, kuri mums svarbi yra Kristuje (plg. Ef.4,21), Tiesa yra Kristus! Kristus, kuris įžengęs į Jeruzalę (Bažnyčią), išvalys savo Tėvo namus nuo šventvagiško verslo; (plg.Mk.11,15) Kristus, kuris parodys mums (Bažnyčiai) meilę iki galo, palikdamas paskutinės vakarienės sakramentą (plg.Mk.14,22), tokiu būdu laimės tas širdis, kurios kreipsis į Dievą kaip į Tėvą – Aba (plg.Gal.4,6). Taigi, Kristus žengia į Jeruzalę kaip velykinis aukos avinėlis – palmių šakomis šventiškai mojuojant – Jis lydimas aukojimui (mirčiai) (plg. Iz.53,7; Jn.1,36). Kristus žengia kaip gerasis Ganytojas, guldantis gyvybę už savo avis (plg.Jn.10,11). Jis bus paaukotas, kad daugiau nereikėtų aukoti beprasmių aukų, nei šventykloje, nei kitur! Kristus, kuris kaip kunigas atliks permaldavimo auką (plg. Hbr.9,11), vieną kartą ir visiems laikams (plg.Hbr.7,27). Tikra tiesa yra ta, kad Kristus žengia į Jeruzalę suprasdamas, kad Dangaus Karalystė jau čia pat (plg.Mt.3,2). Jėzus žino, kad kievienas, kuris eina, stebi, šaukia, tyli, bijo, piktinasi, džiaugiasi, ar net piktžodžiauja (plg.Mt.13.32), jei tik tiki – nepražus ir tokia yra Tėvo valia (plg.Jn.3.15-16).
Šiuo atveju, nėra tiek svarbios nei palmių šakos, nei eisena, nei šūkavimai, nei šventinis bruzdesys, nei vaišėmis nukrautas stalas, kiek svarbūs – Kristus ir tu. Kristus ir tu – šiandiena abu susitinkantys kelyje į Jeruzalę, kad įvykdyti Tėvo valią. Šiandiena Šventas Raštas sako tau ir man – „Būkime tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil.2, 5-9). Mano broli ir sese, „imk savo kryžių ir sek mane“ (plg.Mk.8,34), – sako Kristus, ženk į savo gyvenimo Jeruzalę, juk „mano jungas švelnus ir mano našta lengva“ (plg.Mt.11,30).
Taigi, ko mus moko palmių sekmadienis ir Didžiosios savaitės šventimas? Kad Jėzus paskelbė Jeruzalės šventykla savo namais; 70 metais ji buvo romėnų sugriauta, ir Kristus tapo kertinis akmuo naujos Dievo tautos. Mes supratome, kad svarbiausia yra tikėjimas Kristumi. Žinome, kad Dangaus Karalystė prisiartino per Jį (plg.Mt.3,2), ir kad visas pasaulis eis paskui Jį ir priešininkai nieko negalės padaryti (plg. Jn.12,19). Žinome, kad ateina laikas, kai Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins: “Jėzus Kristus yra Viešpats!” (plg.Fil.2, 11).
Amen!