Pamąstymas Verbų sekmadieniui

1 Iki Velykų[i1] ir Neraugintosios duonos šventės bebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. 2 Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.“ 3 Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. 4 Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! 5 Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį. 6 Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. 7 Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. 8 Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. 9 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi.“  Mk. 14,1-9.

Žengiame į lemtingą savaitę. Jėzus nepaisė namiškių, drąsiai žengė į Jeruzalę. Jam reikėjo atlikti tai, kam buvo skirtas. Žydai nenorėjo per šventes žudyti Jėzaus, bet įvyko taip, kaip Dievo numatyta – per žydų Paschą. Jėzus patepamas brangiu tepalu būsimai mirčiai. Moteriškė negaili pinigų, išlaidauja, nes myli Viešpatį. O neužilgo Judas išduos Jėzų už maišiuką sidabrinių. Pasirodo, kur meilė ir apgaulė, aukojimas ir išdavystė. Mes irgi stovime kasdien pasirinkimo kryškelėje. Žinome, ką dėl mūsų Jėzus padarė. Rinkimės: garbinti ar išduoti, mylėti ar nekęsti. Būkime šiandien šlovinantys Viešpatį savo tikėjimo verbomis. Jis VIEŠPATS ir ATPIRKĖJAS! Jam visa šlovė per amžius. 🌿🌿🌿

Palaiminto Verbų sekmadienio mielieji!
kun. REINCHOLDAS MORAS