Jėzaus gundymas dykumoje

Jėzaus gundymas dykumoje

Pagal Mt.4, 1-11
Romualdas Liachavičius


Evangelija pagal Matą
Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.” Bet Jėzus atsakė: “Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.”
Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.” Jėzus jam atsako: “Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.”
Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.” Tada Jėzus atsako: “Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.

Mt.4, 1-11

Pamokslas

Ši Evangelijos vieta taip pat aprašyta Mato Evangelijoje (4.1-11) , šiek tiek užsiminta Morkaus Evangelijoje, kalba mums apie Kristaus pasirengimą (treniruotes) prieš veiklą kovoje su šėtonu paties šėtono teritorijoje. Taip, kaip šetonas užgrobė žmoniją, taip Dievo Sūnus veda išlaisvinimo kovą, kaudamasis už kiekvieną sielą. Visų pirma, po krikšto Dvasia Jį veda į dykumą kovai su šėtonu. Kaip žinome iš Šventojo Rašto, Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, todėl prieš dvasinę būtybę kova nelygi. Jėzus turi ne tik išsaugoti savo reputaciją, apsiginti kaip Dievas, bet apginti žmogaus prigimtį. Jau čia vyksta kova už mano ir tavo išgelbėjimą.

Skaitome, Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą. Ten nugalėjo šėtoną, kuris atsitraukė „iki laiko“. Tie, kurie nepažįsta Kristaus, neretai 40-ies dienų susilaikymą nuo maisto vertina kaip magišką ritualą įgauti viršžmogiškų galių. Šiais laikais yra žmonių, kurie nevalgo 40 dienų. Jie įsitikinę, kad tampa šventesni, tampa panašūs į Kristų, įgauna Kristaus galių, arba ekstrasiansinių pajautimų. Nežinau, kiek tai rimta, bet žinau, kad nė vienas, kuris bandė sekti magiškais ritualais, nenuėjo iki kryžiaus ir neatpirko nė vieno… net savo gyvybės. Dykuma, kova su šėtonu, ne žmogaus darbas, bet Dievo. Pažvelkime į tą kova iš arčiau.

Kiekvienas iš mūsų buvome ir būsime gundomas. Vaje, jei skaičiuotume visus pagundymus ir sprendimus, kurių pasekoje padarėme nuodėmę, pagadinome savo gyvenymą, ar įtakojome kito žmogaus gyvenimo vingius, mums pritrūktų kantrybės lankstyti pirštus, net ir pirštų tiek neturėtume. Kiekvienas krikščionis yra tarsi tvirtovė. Krikščionis yra tarsi Dievo miestas, žiburys ant kalno, kurį piktosios jėgos siekia užimti ir sunaikinti. Kiekviena tvirtovė puolama silpniausioje vietoje. Šėtonas naudoja mūsų silpnybes. Kiekvienas gundomas silpniausiose vietose. Beje, viduramžiais, pilys ir tvirtovės buvo imamos klasta, išdavyste, papirkimais… marinamos badu. Kiek kartų mano dvasinis miestas buvo užimtas šėtono legionais? Kur aš atidarau savo miesto vartus? Kur mano silpniausios sienos? Kur nestovi sargyba? O neretai krikščionio mieste gyvena ir Dievo angelai, ir šėtono šmėklos… o gal šmėklos apsirėdžiusios angelais? Kova būtina, ir jei ne Kristus – mūsų žmogaus prigimtis nebūtų atpirkta ir nuodėmės nebūtų atleistos.

Kodėl Kristaus gundymas yra Dievo planas? Kodėl Dievas leidžia įvykti gundymams? Kodėl leidžia blogį? Todėl, kad „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą“. Paties Dievo Dvasios! Įsiklausykime į šiuos žodžius. Kaip kariuomenė išvedama į kovos mūšio lauką, Jėzus išeina kautis. Tai ne pirma kova, bet daug lemianti. Šėtonas mano turintis visą pasaulį, mano sugundysiąs Dievą paties Dievo turtais ir galiomis. Juk viskas yra Dievo. Kitais žodžiais tariant, šėtonas nori, kad Dievas kautusi prieš save, rodydamas galią sau, valdytų save, išmėgintų save. Padaryk stebuklą sau (šėtonas juk ne sau duonos prašo), nusilenk man – išsižadėk visų karalysčių, nes jei nusilenksi – pripažinsi, jog jos mano (šėtono), išgelbėk save šokdamas nuo šventyklos stogo! – ar gi ne tą patį girdime iš einančių pro nukryžiuotąjį (Mk.15,30)? „Išgelbėk save, nuženk nuo kryžiaus“!

„… Jis buvo velnio gundomas“ – Dievas gundomas velnio. Jobo istorijoje galime rasti šėtono įžulumą (Job.2,1…). Šėtonas, tarsi Dievo opozicija, jis net ne priešingybė (tai būtų per didelė garbė), jis pasirodo ne kaip blogis, ne kaip tamsa, bet kaip kritikuojantis Dievo žmogų, darbus, malones, valdžią, tai abejonių ir kritikos meistras. (Kas nebuvo gundomas taip?) Kuo buvo gundomas tavo Atpirkėjas?: a) išgyvenimu sunkiu metu; b) pagarba ir įvertinimu tarp aplinkinių ir draugų; c) rizika ir drąsa, darant neeilinius sprendimus. Evangeliniais žodžiais tai „duona“, „valdžia“, ir …. ir „Dievo gundymu“! Šėtonas sako: ‘Jis lieps savo angelams saugoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ – šėtonas nori sugundyti patį Jėzų gundyti savo Tėvą, kaip neretai paaugliai gundo savo tėvus…. – ar nešios mane tėvai ant rankų jei prisidirbsiu, taip ir va kaip?
Tik Jėzus sugeba įžvelgti šėtono gundymo galutinį tikslą ir visą klastą. Todėl Jis kaip Dievo Sūnus, pajėgia atsilaikyti šėtonui, bet žmogus – ne. Nes žmogus savo prigimtimi nepajėgus rungtyniauti su Dievo gundytoju. Šėtonas puolė Jėzaus tvirtovę ir eilinį kartą įsitikino, kad Jėzuje nėra silpnumo net suspaudime, net stokojant, net išsekus, nes Jėzus nenustoja būti Dievu. Jei ne Dievo Sūnaus, kuris nugalėjo pasaulį, „malonė išlieta kiekvienam, kuris tiki“ (Rom.1,16) – žmogus liktu šėtono valdžioje ir iki šių dienų būtume be išgelbėjimo vilties.

Šėtonas ragina Jėzų padaryti stebuklą – kadangi esi Dievo Sūnus – elkis kaip tau patinka, parodyk savo galią, bet esmėje, tai reikštų „padaryk mano, šėtono valią“. Juk darydamas stebuklą, Jėzus klausytų ne Tėvo valios, net ne savo, bet šėtono prašymo/valios. Tai primena Jėzaus vidinę kovą Alyvų darželyje, pasirenkant Tėvo valią gerti atpirkimo taurę. Vidinės kovos verda pas kiekvieną iš mūsų. Jei jos neverda – reiškia tu dar ne Kristaus. Jei šėtonas tavęs nepuola, reiškia – tau reikalingas išgelbėjimas. Ir čia atsiskleidžia unikalus žmogaus sugebėjimas meluoti sau. Galime sakyti, kad pimasis nuodėmės ženklas yra melas (Adomas su Ieva – melavo Dievui) – pameluoti sau, kad nesi gundomas. Pažvelgus į savo širdį, mes pamatysime, kad esame gundomi kas dieną – „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“ (Rom.8,36). Mūsų gundymas yra savo prigimties klausymas. Mūsų nuodėminga prigimtis sunkiai pasirenka teisingą sprendimą. Bet paguodžia sekanti eilutė iš laiško Romiečiams: „tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo“ (Rom.8,37).

Gundymo metu sprendimas vyksta per akimirką. Šėtonas Jėzui parodo pasaulio karalystes akimirkoje – jis turi daryti pasirinkimą. Ir Jėzaus pasirinkimas yra labai savotiškas: pavaryti šėtoną šalin. Jei įsiskaitysime į tekstą, pamatysime, jog Jėzus nesuteikia preteksto ginčams „darysiu“, arba „nedarysiu“. Jėzus neduoda preteksto tęsti kalbą. Sprendimas yra – pavaryti šėtoną šalin, tiesiog visai nepaklusti jam. Ginklas – parinkti teisingas eilutes, tokias, po kurių šėtonas neturetų ką atsakyti, yra labai svarbu: „Negundyk Viešpaties savo Dievo“! Negundyk Žmogaus, kuris yra Dievo nuosavybė! Argi ne tai mes meldžiame maldoje Tėve mūsų? „Neleisk (nevesk) mūsų į pagundą!“

Būti gundomam nėra bėda, bėda kai esi sugundytas ir nusidedi. Pakilti iš nuodėmės – svarbiausias tikslas. Bet, kad pakilti, reikalinga pamatyti nuodėmę, pamatyti vietas, kur esi gundomas.
Vieną kartą pas gydytoją atėjo žmogus ir sako:
– Man būna atminties sutrikimai.
– Ir dažnai būna tie sutrikimai? – klausia gydytojas.
– Kokie sutrikimai, gydytojau?
Kaip gydytojas gali pagydyti ligonį, kuris neigia, arba užmiršta savo ligą. Kaip gali tave Dievas išgelbėti, kai pateisini savo nuodėmes, paslepi jas užmarštyje, aprengi jas avinėlio kailiu. Jei pamatai pagundą, gali ją nugalėti, kitur bus reikalinga brolio malda ir patarimas, kitur reikalinga didelė atgaila ir malonė. Svarbiausias tikslas – pakilti iš nuodėmės. Visi puolam, bet ne visi keliamės… Šiandien linkiu kiekvienam pakilti ir nugalėti!