Šv.Jono bažnyčia. Vaizdas nuo Jono kalnelio.

Klaipėdos miestiečių parapija

Įkurta XIII a., kai pilies kaimynystėje pradėjo burtis amatininkai ir pirkliai. Bažnyčia greičiausiai pastatyta pilies prieigose apie 1258 m., o vėliau perkelta į rytinę salos dalį. Per 1540 m. gaisrą ji nudegė, bet netrukus atstatyta. Toji nebuvo patvari: 1630 m. minima, kad jos vietoje pastatyti nauji maldos namai ir jiems taip pat suteiktas Jono evangelisto vardas. Nuo to laiko visos paskesnės bažnyčios, skirtos miestiečiams, vadintos Šv. Jono vardu.
1678 m. gaisras vėl sunaikino miestiečių maldos namus. Kur po to laikytos pamaldos, nežinia, nes nauja bažnyčia išmūryta tik 1696-1706 m. jau kitoje vietoje – Turgaus gatvės gale. Ji buvo trinavė, 123 pėdų ilgio, 70 pločio. Bokštas pristatytas vėliau. Pastarajam numatytos bent kelios funkcijos: įmontuotas angliškas laikrodis miestiečiams rodė laiką, mušė valandas, juo, kaip stebėjimo aikštele, naudojosi gaisrininkai (aukštis 195 pėdos), viršūnėje įkeltas burlaivio formos vėjarodis liudijo vėjų kryptį. Tačiau svarbiausia – bokštas buvo iš toliausiai matomas orientyras žvejams ir į Klaipėdos uostą plaukiantiems prekeiviams. Kai 1802 m. įsisiautėjusi audra bokštą apgadino, uosto valdyba nedelsdama skyrė pinigų jo remontui. Bažnyčios interjere dominavo paauksuotas altorius, iš senųjų maldos namų perneštais medžio ornamentais puošta sakykla, keli vertingi paveikslai, tarp jų – klaipėdiečio istoriko, etnografo M. Praetorijaus portretas.
Per didįjį 1854 m. gaisrą bažnyčia labai nukentėjo – sudegė stogas, perdengimai, lubos. Minimaliai pagal architekto A. Stülerio projektą atstatyta per trejus metus, tačiau baigiamieji darbai užsitęsė visą dešimtmetį. Po jų statinys liko trinavis, turėjo nedidelę apsidę. Vėliau šoniniai fasadai papuošti trikampiais frontonais (po penkis iš abiejų pusių), piliastrais – mažais bokšteliais. Bokštas, “išaugintas” iki 75 m aukščio, tapo pagrindiniu ir dominuojančiu miesto vertikaliu akcentu.Čia įkelti trys varpai, vėl įrengtas laikrodis, o vakarinėje plokštumoje virš durų pritvirtintas terakotinis Klaipėdoje gimusio XVII a. poeto S. Dacho bareljefas. Kaip ir fasadai, bokštas papuoštas dar aštuoniais smailiais bokšteliais. Tokiu būdu romaninio stiliaus maldos namai įgijo tipiškų neogotikos elementų.
Būtina pastebėti, jog įspūdingus maldos namus miestiečiams pasistatydinti padėjo pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Mat jis, dar vaikas būdamas, Klaipėdoje, kai ši netikėtai tapo Prūsijos valstybės sostine, išgyveno visus 1807 metus. Bažnyčią 1857 m. pašventinus, padovanojo jai vertingą dailininko A. Bouterwecko paveikslą “Kristus alyvų sodely”. Savo ruožtu statybininkai Magistrato nutarimu jos viduje, prie kolonos, pritvirtino lentelę su įrašu, bylojančiu, kad čia, Klaipėdoje, sunkiuoju laikotarpiu karališkoji šeima prieglobstį surado. Tiek paveikslas, tiek lentelė kabėjo iki pat 1945 m. pradžios.
Bažnyčios vidaus erdvę dalijo kolonos, sakyklą ir altorių puošė skulptoriaus Alberti sukurtos Kristaus ir Mozės statulos. Vargonuota galingais Bucholzo firmos vargonais. Pamaldos čia laikytos tik vokiečių kalba.
Iš parapijoje dirbusių kunigų minėtini Johannas Paulis ir Wilhelmas Wilckė. Pirmasis 1712 m. Frankfurte prie Oderio įgijo teologijos daktaro laipsnį, buvo kviečiamas profesoriauti Karaliaučiaus universitete, bet pasirinko Klaipėdą, čia 1713 m. buvo paskirtas vyriausiuoju kunigu ir dirbo iki 1741 m. Paskelbė mokslinių darbų, išrinktas Berlyno Mokslų Akademijos nariu. Antrasis, W. Wilckė, filosofijos daktaro laipsnį įgijo Vitenberge. Ir jis panoro kunigauti Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje. 1709-1745 m. gyvendamas uostamiestyje, tapo garsiu asmeniu, valdė Dumpių ir Didžiojo Tauralaukio dvarus.
1923 m. Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos dalis. Šių maldos namų dvasininkai tai laikė didele istorijos neteisybe, jie ir toliau teigė priklausantys vieningajai Vokietijos Bažnyčiai. Tad vengė bet ką keisti, permainų nematyti. Vis dėlto šiuo laikotarpiu kelissyk 7 Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko kariams evangelikams bei miestiečiams laikytos lietuviškos pamaldos. Tik tiek… Tarpukario metais šioje bažnyčioje kunigavo Klaipėdos krašto Generaliniai superintendantai F. Gregoras bei jį vėliau pakeitęs O. Obereigneris, pronacistine veikla pagarsėjęs T. Sassas, dvasininkai E. Körneris, E. Ribaitis, O. Leitneris, E. Rie deselis, A. Blaesneris. Parapija priskaičiavo apie 17 000 narių.
Bendruomenės veikla staigiai nutrūko 1944 m. rudenį. Apie paskutiniąsias pamaldas pasakoja jos kunigas O. Obereigneris:

“Neužmirštamas mūsų paskutinysis sekmadienis Klaipėdoje – 1944 m. spalio 8 d. Vyrų mieste nedaug bebuvo likę, moterų – vos viena kita, netrūko tik įvairių kariuomenės rūšių dalinių. Kaimiškųjų parapijų kolegos su savo parapijiečiais jau buvo pasitraukę.<…> Paskutiniosios pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su Šventa Vakariene. Buvau įsitikinęs, kad šiandien arba rytoj prie vartų stovįs priešas kils į paskutinįjį miesto šturmą. Kai viskas buvo jau paruošta išvykimui, tie, kurie dar galėjo varpų kvietimą išgirsti ir tarnyba leido, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. Dar niekad su tokiu meldimu, su tokiu širdingu tikėjimu nebuvo giedota “Didžiausiojoj bėdoj šaukiuosi Tavęsp, o Viešpatie, išgirsk mano maldą”, kaip tą kartą.<…>
Kad netaptume priešo lėktuvų antskrydžio taikiniu, išplaukti turėjome tik pradėjus temti. Niekas mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Jono bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus dar ilgai lydėjo”.


Šv.Jokūbo bažnyčia. Vaizdas iš Vežėjų gatvės.

Klaipėdos lietuvininkų parapija

Pirmieji maldos namai senojoje Klaipėdoje pastatyti kartu su pilimi 1252 m. Greičiausiai, tai buvo koplyčia, skirta įgulai. Istoriko J. Sem­britzkio liudijimu, įrengta ji pietiniame fligely, altoriumi rytų – saulės tekėjimo pusėje. Šventinant jai suteiktas Šv. Marijos vardas. Šie mal­dos namai didesnės įtakos miestelėnų, o tuo labiau aplinkinių kaimų gyventojų dvasinės kultūros raidai neturėjo. XVI a. pradžioje jie visai nunyko ir apie 1560 m. buvo panaikinti. Vėliau atgaivinti, po XVII a. gaisrų perkelti į šiaurinį pilies korpusą, kur veikė iki 1782 m. Tuo laiku čia meldėsi pagausėjusi, bet savo bažnyčios neįstengusi dar pasistatyti Klaipėdos miesto katalikų bendruomenė.
Ne ką reikšmingesnė vietos gyventojams buvo ir prieš 1290 m. pilies teritorijoje (ar jos kaiminystėje) pastatyta Šv. Marijos katedra. Jos įkurdinimas buvo pirmasis žingsnis steigiant naują Kuršo vyskupystę, kurios centras buvo numatytas Klaipėdoje. Vėliau čia turėjo įsikurti vyskupas, rinktis ir posėdžiauti kapitulos nariai – kanauninkai. Plano realizacija užsitęsė, šešių Ordino brolių kapitula įsikūrė tik 1290 m. Tačiau po aštuonerių metų, 1298, vyskupas savo teisių į Klaipėdą atsisakė ir katedra perkelta į Ventspilį (Windau), vėliau – į Aisputę. Visai kitas vaidmuo teko Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčioms, išmūrytoms už kelių šimtų metrų į rytus nuo pilies. Jų ir atsiradimo istorija sudėtingesnė.

Ateiviams, Livonijos ordino bei Kuršo vyskupo riteriams, pastatydinus Memelburgo pilį, jos ir būsimo miesto administravimo sąlygos aptartos specialia Didžiojo magistro vietininko Eberhardo fon Seyne ir Kuršo vyskupo B. Heinricho sutartimi. Be kitų dalykų, joje užfiksuota: pastatydinti mieste dvi bažnyčias – vieną kolonistams vokiečiams, kitą apkrikštytiems vietiniams gyventojams. Kiekvienai jų paskirti po 4 hakenus žemės žemės bei 30 vežimų šieno. Kada jos išmūrytos, tiksliai nežinoma. J. Sembritzkis, H. Semrau mano, kad abi bažnyčios – Šv. Jono miestiečiams ir Šv. Mika lojaus (Nicolaus) šių apylinkių gyventojams – iškilo jau 1258 m. A. Boetticheris, A.Raulinaitis nurodo 1291 m. Istorikas E. Zurkalowskis abejoja ir pastarąja data: dėl grobikiškų Ordino žygių į Lietuvą krašto žmonės buvo išnaikinti, tad šie maldos namai vargu ar iš viso buvo reikalingi. Jie galėjo būti pastatyti ir dar vėliau. Jo liudijimu, netgi 1538 m. apkrikštytieji apylinkių gyventojai meldėsi kažkokioje medinėje pašiūrėje netoli vokiečių bažnyčios. Paskirtoji žemė, žinoma, nedingo, ji buvo apstus papildomas pajamų šaltinis kunigams, jų šeimynoms.
Ne visai aišku ir kurioje vietoje šios bažnyčios stovėjo. Neginčytina viena: XV a. tiek Šv. Jono, tiek Šv. Mikalojaus buvo rytiniame salos pakrašty, kairiajame šiuolaikinės Danės vagos krante (apytikriai priešais dabar čia atplukdytą burlaivį “Meridianas”). Tačiau ar jos čia, salos smaigaly, iš karto buvo pastatytos, ar atkeltos vėlesniais metais, tyrinėtojai nesutaria. Bendrą šių bažnyčių vaizdą pateikia graviūra, 1684 m. įdėta į Ch. Hartknocho veikalą “Alt und Neues Preussen, II “ (“Senoji ir naujoji Prūsija”).
Aiškiai matyti dvi bažnyčios, stovinčios viena šalia kitos. Bokštai jų nukreipti į pietvakarius. Abi jos neabejotinai gotikos stiliaus, o netoliese iškilusi rotušė – renesansinė. Savo pakilia išvaizda, išsiskiriančiu siluetu jos nė kiek nenusileidžia kitam ryškiam graviūros komponentui – mūro sienomis aptvertai piliai-citadelei. Manoma, kad skirtoji vietiniams gyventojams, t. y. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo arčiau Danės vagos, o miestiečių, Šv. Jono, nuo jos kiek atokiau. Jos taip pat apjuostos solidžiu mūriniu.
J. Sembritzkis tvirtina, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia turėjusi 10 langų, vadinasi, buvo didelė. Tokia ji ir turėjo būti, nes aptarnavo Duvirstinės (vėliau vadinti Virštininkais), Eketės, Kalotės, Kretingalės, Mutinės (vėliau gavo Tauralaukėlių vardą), Palangos, Paminijos, Žardės, dar daugelio kitų apylinkių gyventojus. Pamaldos, kaip ir visose katalikų bažnyčiose, laikytos lotynų kalba, pamokslai sakyti vokiškai. Į vietinių žmonių kalbą juos į maldos namus susirinkusiems vertė specialus “tulkas”. Jam net buvo numatyta atskira vieta prie sakyklos.

Švento Jokūbo (lietuvininkų) bažnyčia, sugriauta po antrojo pasaulinio karo
1525 m. Kryžiuočių ordino žemėse gimė nauja, pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė. Naujasis, evangeliškasis tikėjimas čia imtas skelbti vietos žmonių kalbomis, vadinasi ir lietuviškai. Iki 1557 m. toks Šv. Mikalojaus bažnyčios kunigas buvo ateivis iš Didžiosios Lietuvos Mikalojus Blothnas (Blothno). Pavardė liudija jo slavišką kilmę. Jeigu jis būtų buvęs lietuvis, toji būtų skambėjusi Ažubalis, Balutis, Purvinas ar dar kitaip. Žinių apie jį nedaug teturime. Manoma, kad jis buvo gimęs apie 1530 m., kunigo darbui ruošęsis savarankiškai kurioje nors parapijoje, nes Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašuose jo pavardės nėra. M. Blothnas eiliavo giesmes, viena jų – “Giesmė, pakasant žmogaus kūną” – įdėta į 1570 m. M. Mažvydo bei 1612 m. L. Sengstocko parengtas Giesmių knygas (ten randami polonizmai patvirtina jo slavišką kilmę). 1557 m. iškeltas į tolimą Pilupėnų parapiją prie vakarinės Didžiosios Lietuvos sienos. Ten ir mirė 1587 m. XVI a. antroje pusėje – XVII pradžioje abi klaipėdiškės bendruomenės laikytos nedalomu pastoracinio darbo vienetu: pajamoms registruoti bei dvasininkų atlyginimams mokėti turėta bendra kasa, reikalui esant, vienos bažnyčios kunigas privalėjo talkinti savo kolegoms kitoje bažnyčioje. Tokia būklė oficialiai buvo įteisinta net keliais (1589, 1591, 1601 m.) susitarimais. Tik 1620 m. lietuvininkų parapija tapo savarankišku vienetu. Dabar jos kunigams nuperkamas atskiras namas, diakonui J. Aldui nurodoma aptarnauti kiek anksčiau įsteigtą Priekulės bendruomenę, sudarytą iš daugelio pamario lygumos kaimų. Beje, laikyti čia pamaldas jis jodavo raitas. Pigu ir patogu! Klaipėdos lietuvininkų bažnyčios dvasininkai pasirūpino įsteigti savarankišką Kretingalės parapiją. Ten, apie 1652 m. pastačius koplyčią, kunigauti išvyko klaipėdiškio klebono Johanno Lehmanno sūnus, taip pat Johannas, ir sėkmingai darbavosi. Kiekvienas iš kunigavusių Klaipėdoje dvasininkų dirbo reikšmingą darbą, neleido užgesti lietuvybės dvasiai, todėl nusipelnė gero žodžio, atminimo. M. Blothną pakeitęs Johannas Scultetus (sulotyninta vokiškos pavardės Schultz forma) kunigavo iki 1560 ar 1576 m. Jo sūnus Zacharius buvo jo adjunktas (padėjėjas). Trečias iš eilės protestantiškosios Mikalojaus bažnyčios kunigas, Karaliaučiaus universitete teologijos mokslus išėjęs klaipėdietis Bartholomдus Furmannas čia dirbo iki 1597 m. Mirė ir palaidotas Klaipėdoje 1601 m. Platėliau aptartina L. Sengstocko, kunigauti uostamiestin atvykusio iš Rusnės, veikla. Jo tėvai gyveno Rygoje, tik vėliau pasitraukė Vokietijon. Todėl būsimasis lietuvių raštijos darbuotojas gimė Liubeke. Mokėsi jo ir Karaliaučiaus universitetuose. Po kurio laiko tėvai vėl grįžo į Rygą, bet sūnus liko Vokietijoje. 1586 m. jisai, vykdamas Rygon gelbėti rusų apiplėštų savo tėvų, sustojo Klaipėdoje. Čia kiek užtruko. Įsitikinęs, kad savo gimdytojams nieko jau nebepadės, sutiko dirbti kunigo adjunktu Verdainės parapijoje. Po to jis bent aštuonerius metus triūsė Rusnėje, kol 1598 m. gavo vietą Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčioje.Čia kunigavo iki 1604 m. balandžio 22 d., kai buvo perkeltas į Karaliaučiaus lietuvininkų parapiją. Gerai mokėdamas vokiečių, lietuvių, latvių, lotynų kalbas, jis vertė, eiliavo giesmes, vėliau parengė lietuvišką Katekizmą, Evangelijų rinkinį. Geri lietuvių kalbos mokovai buvo ir vėliau kunigavę dvasininkai: Benedictas Furmannas (B. Furmanno brolis), Adamas Falkenau, atvykęs iš Kuršo gubernijos, netolimos Rucavos parapijos, Johannas Höpfneris, prieš tai Verdainėje ėjęs diakono pareigas. XVII a. gerokai pakeitė lietuvininkų parapijos gyvenimą. Miestui plečiantis, o ypač iškilus būtinybei apsupti jį ištisine gynybine siena, prireikė žemės, kur bažnyčių stovėta. J. Sembritzkio duomenimis, pirmiausia, apie 1627 m., nugriauta lietuvininkų bažnyčia. Poetas S. Dachas viename savo eilėraščių taip apgaili šią netektį (vertimas V. Nausėdo):

Ak, sodų sodai kažkada žaliavo čia aplinkui.
Patiko Marsui ši vietą – ją pylimui parinko.
Ir ten, kur kunigo namai ir mokykla stovėjo,
Dabar šioj dykvietėj ramiai bruzgynai suklestėjo.

Bažnyčios nugriovimo faktą patvirtina iš Stokholmo karinio archyvo gautas Klaipėdos miesto planas, užfiksavęs 1686-jų ar kiek ankstesnių metų būklę: rytiniame salos smaigaly nurodyta jau tik viena bažnyčia. Lietuvininkų maldos namai galutinai čia sunyko, matyt, keliomis dešimtimis metų vėliau, negu J. Sembritzkis yra nurodęs, tikriausiai tik po 1670 m. Pastato sienų, pamatų akmenys panaudoti statant Kopgaly kažkokį karinį įtvirtinimą. Vėliau jisai pritaikytas taikiam tikslui – čia įrengtas locmanų, uosto akvatorijos vedlių, sargybos postas. Likusios medžiagos, perdengimai, stogo danga buvo įkainoti 260 markių ir 45 šilingų suma ir parduoti norintiems. Dalį jų nusipirko Priekulės kunigas savo namui remontuoti.
Gan ilgą laiko tarpą lietuvininkų parapija neturėjo savo bažnyčios. Miesto valdžia jos statyba nesirūpino, tikindama, kad tai ne Magistrato, o krašto valdžios prievolė. Laikini maldos namai įrengti Vitėje, šiauriniame miesto rajone, pritaikius šiam tikslui vieną iš čia buvusių užeigos namų.

Surinkus daugiau lėšų, kertinis naujosios lietuvininkų bažnyčios akmuo padėtas 1686 m. Vieta parinkta Friedricho priemiestyje, šiaurinėje Akmens Pylimo gatvės pusėje, priešais neseniai išmūrytus evangelikų reformatų maldos namus. Statyta spėriai, tad jau kitų metų vasarą mūrinė bebokštė 134 pėdų ilgio, 74 pločio ir 30 aukščio (iki stogo) bažnyčia iškilmingai pašventinta. Parapija galėjo kiek lengviau atsikvėpti.
Naujieji maldos namai buvo trinaviai, halės tipo, paprasti ir kuklūs. Juos kiek puošė tik pusiau apskriti arkiniai langai, dar vienas kitas dekoratyvinis akcentas.
XVII a. ir XVIII a. pradžioje šioje bažnyčioje kunigavo Lehmannų dinastijos atstovai. Nuo 1638 iki 1664 m. – Vokietijoje, Šverino mieste, gimęs Johannas Lehmannas (kai kada rašėsi Lehnmann). Kaip geras lietuvių kalbos mokovas jis tikrino D. Kleino parengtos pirmosios lietuvių kalbos gramatikos “Gramatica Litvanica” rankraštį. Dar rašė eiles, paliko kelias lietuviškas giesmes. Jam mirus, lietuvininkų bendruomenės dvasiniu vadovu 1664-1696 m. laikotarpiu buvo Johannas Lehmannas jaunesnysis (sūnus). Po 32 metų kunigavimo tąjį pakeitė tretysis Johannas Lehmannas, pirmojo Lehmanno anūkas, ir dirbo nuo 1696 iki 1722 m. Pastarasis buvo vienas tų dvasininkų, kuriems Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius H. Lysius pateikė įvertinti visai Mažajai Lietuvai skirtą Mažąjį katekizmą. Tikrintojas, beje, rado daugel taisytinų dalykų. Buvo dar ir ketvirtas Lehmannas – Johannas Gottfriedas, jauniausiojo Lehmanno brolis. Tojo, lietuvininkų bažnyčios diakono, likimas susiklostė ne sėkmingai – užėjus 1710 m. maro epidemijai, jis mirė. Pagerbdama tėvo, sūnaus ir anūkų Lehmannų ilgalaikį nuoširdų darbą, parapija nusprendė bažnyčioje pakabinti jų portretus. Tai ir buvo padaryta.
O štai čia 1726-1743 m. kunigavęs Abrahamas Davidas Lüneburgas save įamžino kitokiu būdu. Jausdamas artėjančią mirtį, testamentu Karaliaučiaus universitetui paskyrė 1000 florinų, prašydamas įsteigti Lüneburgų stipendiją. Jinai turėjo būti mokama iš šios giminės kilusiems ir čia besimokantiems studentams. Universitetas, suprantama, neprieštaravo. Tačiau ir be stipendijos šis lietuvininkų bažnyčios kunigas būtų įėjęs Mažosios Lietuvos kultūros istorijon. Jis taip pat buvo vienas minėtojo H. Lysijaus katekizmo taisytojų, 1727 m. išleisto Naujojo testamento vertėjų. 1730 m. sudarius visos Biblijos vertimo į lietuvių kalbą planą, jam taip pat buvo pavesta išversti vieną jos dalį. Dar eiliavo giesmes. Dvi iš jų – “Aš bėdnas, aš didei griekingas” ir “Jėzau, pilnas meilės” – išspausdintos 1732 m. Giesmyne, pakartotos A. Schimmelpfennigio rinkiny ir ligi šių dienų dedamos į visas lietuviškas Giesmių knygas.
Po A. Lüneburgo lietuvininkų parapijos pirmuoju kunigu (klebonu) tapo Johannas Richteris, turtingo vietos pirklio sūnus. Šias pareigas jis ėjo iki 1754 m. Jo garbei pasakysime, kad lietuvių kalbą mokėjo puikiai. Dar studijuodamas teologiją Halės universitete, vadovavo čia veikusiam lietuvių kalbos seminarui, norėdamas jų studijas palengvinti, parašė didoką, apie 30 000 žodžių, vokiečių – lietuvių kalbų žodyną. Po to iki pat XVIII a. vidurio čia kunigavo ne tokios ryškios asmenybės: Samuelis Hassensteinas, Martinas Veithoferis, Aemilis Hold schue, Fran zas Leopoldas Rauė, Gustavas Albertas Sylla. Išskirti iš jų galėtume ne bent F. Rauę. Kilęs iš Įsruties, jis aistringai mėgo klasikinę muziką. Ne tik parapijos, bet ir viso miesto gyventojų atminty liko jo 1818 m. gegužės 17 d. bažnyčioje organizuotas Liudviko van Bethoveno Heroinės simfonijos ir mažiau žinomos Neukomm’o oratorijos “Christi Grablegung” (“Kristaus dėjimas į karstą”) atlikimas. Sunku įsivaizduoti dviejų stambių muzikos veikalų atlikimą per vienerias pamaldas, juolab kad atlikėjai – Muzikos ir choro draugijų kolektyvai (Musikverein; Ge sangverein) – buvo tik mėgėjai. Greičiausiai pasitenkinta jų ištraukomis. Tačiau ir tokiu atveju dalyvavusieji parapijiečiai buvo šokiruoti: “svietiška” muzika, “svietiški” instrumentai – smuikai, trompetės, būgnai – bažnyčioje! Kilo didžiausias alasas, koncertą mėginta nutraukti. Konfliktas po to ilgai buvo klaipėdiečių komentuotas, spaudoje minėtas. Ateity panašių dalykų bažnyčioje jau niekas neorganizavo.
Dar galėtume paminėti nuo 1846 (ar 1845) iki 1849 metų dirbusį antrąjį lietuvininkų bažnyčios kunigą Andreas Rudolfą Zippelį. Būdamas nerimastingo būdo, nestokodamas įvairialypių gebėjimų, su galvojo jis Klaipėdoje leisti savaitraštį “Lietuvininkų prietelis”. Ir išleido. Tačiau, jo nelaimei, tuo metu daug žinomesnis Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Frydrichas Kuršaitis Karaliaučiuje spausdino analogišką laikraštį mažlietuviams – “Keleivį”. Konkurencijos niekas nemėgsta, nemėgo jos ir prof. F. Kuršaitis. Aukštoji bažnytinė valdžia R. Zippelį dar tais pačiais 1849 m. iškėlė į tolimą Darkiemio parapiją.
Didelė nelaimė lietuvininkų parapiją ištiko 1854 m. – didysis Klaipėdos gaisras sunaikino jos bažnyčią. Ir ne tik ją. Ir mokyklas, ir teatrą, uosto sankrovas, aibę miestelėnų namų, parduotuvių. Štai kaip pragaiš tingo gaisro padarinius minėtame “Keleivyje” aprašė tuo metu Kretingalėje gyvenęs lietuvių raštijos darbuotojas, žinomas sakytojas F. Kelkis.

“Vakare ketvirtojo oktoberio labai didi vėtra pūtė, ir tai ant septynių radosi Klaipėdoj ugnis ir išgąstingai degė per visą naktį ir per visą dieną potam, ir mažne dvi dali miesto sudegė, o tai geriausi butai, o tarp tų didžioji bei puikioji Vokiečių liuteroniškoji bažnyčia ir kalviškoji bažnyčia, ir didžioji Lietuvininkų bažnyčia, visos miesto šiūlės, didysis sūdo buts ir svarbūs raštai tame, daug malūnų, daug špykerių su daugybe visokio tavoro, javų, linų, kanapių, druskos ir taip toliaus, ir kelios šiepės ir reizvaltės. Pagal mano nusprendimą kokie šeši, o rasi gal būti aštuoni tūkstančiai žmonių be pastogio yra, tarp tų penki kunigai, drauge ir vyskups kaip penktasis, daugybė mokytojų ir taip toliaus. Tiktai dalyks nuo prymiesčio, kurs Vitte vadinamas, visas prymiestis Smeltė ir dar dalykelis tikrojo miesto pasiliko. Ir tas dalykas išlikęs, kur katalikų bažnyčia yra. O baptistų bažnyčia ir išliko, kačeig nuo visų šalių visi butai į plentą nudegė (389).

Parapijiečiams vėl teko rinkti pinigus maldos namams atstatyti, prašyti karališkosios Prūsijos valdžios paramos. Rekonstrukcijos projektą parengė žinomas vokiečių architektas Augustas Stüleris (1800-1865; pagal jo projektus pastatyta daugel maldos namų, tarp jų – Lazdynų, Rasytės, Juodkrantės bažnyčios, daug ištaigingų rūmų, rotušių, privačių namų). Visi darbai baigti 1856 m. žiemą. Ir po jų lietuvininkų bažnyčia išli ko halės tipo, be apsidės ir bokšto.
Architektas išsaugojo senosios bažnyčios langų angas su pusapskritiminėmis arkomis, prie jų priderino galinio fasado, nukreipto į Tiltų gatvę, nišas. Čia suprojektuotas frontonas tapo labiausiai įsimenanti maldos namų eksterjero dalis: jis lizenomis padalintas į tris plokštumas, kurių kiekviena turėjo dar savo frontonėlius. Centrinio frontonėlio angose kabėjo du varpai. Lizenos baigėsi smailiais gotikiniais bokšteliais, tokius turėjo ir šoninių sienų atramos-kontraforsai. Bokšteliai, sienų, o ypač fasado, atkreipto į centrinę gatvę, skaldymas vertikaliomis plokštumomis šią bažnyčią leidžia priskirti neogotikos statinių grupei.
Atkuriant vidų, tiek altorius, tiek sakykla, krikšto patalpa buvo ištisai atnaujinti. Altorių puošė nežinomo dailininko paveikslas, vaizdavęs Kristaus dėjimą į karstą. Vėliau jis paimtas ir išvežtas į Berlyno muziejų. Greičiausiai tai padaryta Pirmojo pasaulinio karo metais, siekiant nuo sunaikinimo apsaugoti reikšmingesnius meno kūrinius. Jo vietoje pakabintas kitas, vaizdavęs alyvų sodely besimeldžiantį Kristų (taigi toks pat, kaip ir Šv. Jono bažnyčioje).
1908 m. maldos namai remontuoti. Netrukus lange prie altoriaus įstatytas vitražas, vaizdavęs Kristaus prisikėlimo sceną. Jis tapo organiška, kiek į priekį pastūmėto altoriaus dalis.
Palei sienas A.Stüleris suprojektavo talpias, kolonų palaikomus kūrus. Juos gaubė įspūdingos, arkos formos lubos. Galiniuose kūruose buvo sumontuoti dideli – 40-ties registrų, dviejų manualų vargonai.
Vidurinės navos erdvė baigėsi dviejų susikertančių plokštumų lubomis. Įėjusįjį stebino bažnyčios impozantiškumas, platumas, bet jos erdvė neslėgė, nemenkino, neatstūmė žmogaus. Ji priminė pamario laukų erdvę. Interjerą kiek papuošė nuo lubų nuleisti šviestuvai, ornamentuotos sienų plokštumos. Bažnyčia turėjo vertingų vietos auksakalių darbo sakralinių indų. Minėtina auksinė taurė, papuošta Kristaus figūra ir augaliniu ornamentu. Ir vis dėlto atstatytoji trijų navų, erdvi lietuvininkų bažnyčia didesnio įspūdžio, ypač iš išorės, nedarė. Ne dėl kokių nors išplanavimo, architektūros trūkumų, bet dėl prastos, itin buitiškos aplinkos, supusios šį statinį. Trūko jai ir vertikalaus akcento – bokšto. Ypač kai tąjį turėjo priešais, kitoje gatvės pusėje išmūryti evangelikų reformatų maldos namai. Smailiabriaunis, aukštai iškilęs, jis tiesiog pabrėžė lietuvininkų bažnyčios “kaimiškumą”.
Klaipėdos lietuvininkų parapija buvo negirdėtai plati: 1848 m. jai priklausė 15 600, 1878 – 16 000 žmonių. Netgi XIX a. pabai­goje, atskyrus Plikių, Kairių bendruomenes, ji ne ką tesumažėjo – 1921 ir 1936 m. vis dar užregistruota apie 15 000 “sielų”. Priklausė jai Barškių, Budelkiemio, Dauperų, Gindulių, Klemiškės, Melnragės, Rumpiškės, Tauralaukio, Vitės bei dar daugelio kitų kaimų ir dvarų laukininkai ir žvejai. Vienas dvasininkas, suprantama, nepajėgė tenkinti tokios bendruomenės religinių poreikių, nuo 1709 m. čia dirbo du, o nuo 1860 trys kunigai. Keleriais metais anksčiau, nuo 1852, lietuvininkų bažnyčioje įsakyta laikyti ir vokiškas pamaldas. Dėl šios priežasties senasis pavadinimas “lietuvininkų bažnyčia” nebetiko, tad, kaip jau esame nurodę, nuo 1858 m. ji imta vadinti “Laukininkų bažnyčia” (Landkirche). Keliais dešimtmečiais vėliau dar “Žemininkų bažnyčia”, galiausiai Jokūbo (ar Šv. Jokūbo) bažnyčia. Pastaruosius du pavadinimus nelengva paaiškinti. Žemininkų bažnyčia greičiausiai imta vadinti dėl to, kad šiame krašte žmonės, besiverčią žemės ūkiu, vadinti skirtingais var dais: gyvenusieji itin žemose, pelkėtose vietose – “pelkininkais”, įsikūrusieji smėlėtoje Kuršių nerijoje – “kopininkais”, o visi likusieji – “lau kininkais”. Tokiu atveju bendrą visų jų bažnyčią labiausiai tiko vadinti apibendrintu, vienodai visiems tinkančiu pavadinimu “Žemininkų baž nyčia”. Ne ką lengviau paaiškinti, kodėl šie maldos namai dar vadinti Šv. Jokūbo vardu. Šventųjų vardais maldos namus įprasta vadinti katalikiškuose kraštuose, kaip toks pavadinimas galėjo atsirasti liuteroniškoje Mažojoje Lietuvoje? Galimas dalykas, kad Šv. Jokūbas čia niekuo dėtas. Kaip žinome, nuo 1859 m. (V. Biržiškos duomenimis nuo 1860 m.) iki 1881 m. pirmuoju Klaipėdos laukininkų bažnyčios kunigu buvo Karlas Rudolfas Jacobis, o jo pavardę paprasti kaimo žmonės ištarė “Jakūbis”. Kadangi šį dvasininką parapijiečiai, ypač surinkimininkai, labai gerbė ir mylėjo, tad visai įmanomas dalykas, kad ir bažnyčią ilgainiui jie ėmė vadinti “Jakūbio bažnyčia”. Keletas papildomų sakinių apie šią iškilią asmenybę .
Šis kunigas užima išskirtinę vietą Mažosios Lietuvos kultūros istorijoje. Gimęs 1817 m. Tilžės teisininko šeimoje, jis mokėsi Gumbinės ir Tilžės gimnazijose, studijavo Karaliaučiaus ir Halės universitetuose. Kurį laiką mokytojavo, vertėsi prekyba. 1848 m. tampa Gumbinės para pijos kunigu. Po to dar kunigavo Beržkalnio bažnytkaimy, netoli Įsruties, kol buvo atkeltas į Klaipėdą. Čia dirbo iki pat mirties, t.y. ištisus 22 metus.
1879 m. R. Jacobis buvo išrinktas Lietuvių literatūros draugijos (Litauische Litterarische Gesellschaft), įsikūrusios Tilžėje ir veikusios iki pat 1923 m., pirmininku, nuo 1879 iki 1881 m. dėstė lietuvių kalbą miesto gimnazijoje. 1880 m. Leipcige išeina jo sudaryta “Litauische Chrestomatie zum Schulgebrauch” (“Lietuviška chrestomatija, skirta mokyk lai”). Jos autorius įdėjo ilgokų K. Donelaičio “Metų”ištraukų, psalmių iš 1876 m. Klaipėdoje išėjusios D. Hollazo knygos “Evangeliškas malonės davadas” (Išvertė K. Lovynas), devynias dainas iš L. Rėzos ir G. Nesselmanno leidinių, pluoštą lietuviškų patarlių, priežodžių bei kitos vertingos lituanistinės medžiagos. Štai keletas jo parinktų patarlių:

Neteisus turtas neskelsia.
Bendras arklys visada liesas.
Šykštusis tur badėti, kadangi velnias raktą nuo pinigų skrynios turi.
Kas jaunystėj Ponui Dievui į akis spjovė, tas, parėjęs ant senų dienų, nor jį glėbyj laikyti.
Kad žmogus pats proto neimas, kits jam neįduos.
O čia kelios mįslės. Pamėginkime įminti:
Kiek ant dangaus žvaigždelių, tiek ant žemės skylelių.
Kas pirma įeit į bažnyčią?
Juods gaidys ant tvoros tup, uodega iki žemės, balsas iki dangaus.

Išliekamosios vertės turi dar R. Jacobio pateiktoji “Zur Geschichte der litauischen Übersetzung des Kleinen Lutherschen Katechismus” (“Liuterio Mažojo Katekizmo vertimų į lietuvių kalbą istorija”), skirta 1719 m. H. Lysijaus katekizmo genezei nušviesti. Prisimintini jo lietuvių kalbos tyrinėjimai. Pranešime “Litauische Pflanzenamen” (“Lietuviški želmenų vardai”) jis aiškina 223 augalų (gėlių, žolių, daržovių) lietuviškų jų pavadinimų kilmę. Kitame šio profilio darbe “Beitrag zur Kunde des lit. Memeler Dialekt” (“Pranešimas apie klaipėdiškių tarmę”) aptaria tipiškas šios tarmės savybes, aiškina lietuvininkų patarles, vardažodžio “Klaipėda” kilmę. Beje, šį pranešimą Lietuvių literatūros draugijos posėdy Tilžėje R. Jacobis skaitė lietuvių kalba, nors draugijos leidiny “Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft” jis išspausdintas vokiškai.
Nemažą indėlį į mažlietuvių dvasinę kultūrą įnešė ir kitas lietuvininkų bažnyčios kunigas Janis Pipiras. Šis Kretingalės parapijos ūkininkų sūnus, Karaliaučiaus universiteto ir Vitenbergo kunigų seminarijos auklėtinis, parengė ir išleido giesmių rinkinėlį, lietuvių kalbos vadovėlį, Mišių knygas, redagavo kelis lietuviškus laikraščius, 1897 m. Biblijos leidimą. Nuo daugelio kitų dvasininkų skyrėsi tuo, jog laikė save ne “parapijiečių ponu, o jų tarnu”. Netgi, kas itin reta, nevengė aštresnį žodį tarti ir savo draugbroliams kunigams, kai jie netinkamai gyveno, nederamai elgėsi. Viename savo pamoksle yra bylojęs: “Mes galim drąsiai sakyti, kad žemėje nemenk savo urėdą pilniavojančių kunigų, kurių Jėzus kartunta savo tarnais niekada nepripažins”.
Kunigauti Klaipėdon jis atvyko 1882 m., kai buvo jau dirbęs Įsėje, Kraupiškoje (Ragainės apsk.), Tauragėje. Bet čia atsitiko nelauktas daly-kas – Konsistorija jo kandidatūrą atsisakė tvirtinti, parapijiečių pageidavimą tenkinti. Mat išvykdamas Tauragėn, Didžiojon Lietuvon, įstatymiškai jis prarado Vokietijos pilietybę. Teko kreiptis užtarimo į patį kaizerį. Tas susimylėjo, grįžti leido, bet dabar J. Pipiras turėjo prisiekti “amžiną ištikimybę” imperijai ir jos valdžiai.
Klaipėdoje dirbęs lygiai 30 metų, jis mirė 1912 m. Tačiau palaidotas ne čia, o Pakalnės apskrities Skaisgirių parapijos kapinaitėse, mat ten gyveno jo dukra, žentas kunigas K. Wessolleckas, o ir jis pats ten praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Vėlesniais metais šioje bažnyčioje pirmaisiais kunigais dirbo Emilis Bėmelaitis (nuo 1912 iki 1927), Ernstas Ribaitis (1927-1935), Martynas Lokys (1935-1939) ir Maxas Bordelius (1940-1945 m.).
Klaipėdos lietuvininkų parapinės mokyklos precentorių pavardės žinomos tik iš XVII a. vidurio. Antai Ansas Tamolis čia vaikus mokė apie 1640 m., Erdmannas Königas, Michaelis Olderrogė ir Bernhardas Grunau – laikotarpiu iki 1670 m. Po to, 1671-1680 m., precentoriavo Valentinas Dachas, Klaipėdos poeto Simono Dacho gimi naitis (sūnėnas). Vėliau jis kunigavo kaimyninėje Kretingalės parapijoje. Minėtinas dar Kristijonas Lovynas. Tai buvo odiozinė asmenybė. Dėl savo sunkaus, gal net nesugyvenamo charakterio ilgai negavo parapijos, nors buvo baigęs Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Pri verstas mokytojauti, perkeliavo Katyčių, Plaškių, Kretingalės, Plyviškės (Vėluvos apsk.), Įsruties, Klaipėdos (čia dirbo 1745 m.), Potsdamo parapines mokyklas. O šiaip buvo gabus, darbštus vyras: eiliavo giesmes (dešimt jų įdėta į 1781 m. G. Ostermeyerio ir septynios į 1806 m. Ch. G. Mielckės rinkinius), iš vokiečių kalbos išvertė D. Hollazo “Evangelišką malonės davadą”, išleistą net keturis kartus – 1768, 1801, 1840 ir 1876 m., Hasselbergo “Pamokinimą apie užauginimą vaikų” 1782 m.
1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, Lauki ninkų parapijos kunigai liko lojalūs Lietuvai, nesikišo į politiką. Atrodo, jie nekrykštė iš džiaugsmo ir Hitleriui šį kraštą 1939 m. atplėšus nuo Lietuvos.
Netruko ateiti 1944 m. Frontui prie Klaipėdos priartėjus, beveik visa parapija kartu su savo dvasininkais pasitraukė į vakarus. Pasitraukė, pa klusę kategoriškam karinės valdžios įsakymui, pasitraukė, bijodami pa kliūti į Raudonosios Armijos rankas. Vieni jų atsidūrė pietinėse Vokie tijos žemėse, kur sulaukė amerikiečių ar anglų karinių dalinių, kiti karo sumaišty liko Rytų Prūsijoje. Tie, perėję įvairių patikrinimų rėtį, pamažėl grįžo į gimtąsias vietas. Savo bažnyčią rado gerokai apgriautą: stogą bu vo pramušusi aviacinė bomba, sienos apardytos tolišaudės artilerijos svie dinių. Tačiau pastatas stovėjo, jį galima buvo nesunkiai sutvarkyti. Tad sugrįžusieji, kiek pašlavinėję grindis, pastumdę suolus, sekmadieniais jau rinkosi į pamaldas. Šį faktą patvirtino keli uostamiesty tuo laiku gyvenę asmenys. Pateikiame autentiškus Valdemaro Pjauloko prisiminimus.

“Iki karo gyvenome Vitės rajone, lankiau lietuvišką Pavyzdinę mokyklą prie Sporto rūmų (dabar Pedagoginė mokykla Dariaus ir Girėno g. 8). Užėjus hitlerininkams, po ilgų klajonių atsidūriau Didžiojoje Lietuvoje.
Po karo į Klaipėdą sugrįžome 1946 m. vasaros pabaigoje, o gal jau buvo ir rugsėjo mėnuo. Mūsų namo nebebuvo, aplinkui plytėjo vieni griuvėsiai. Apsigyvenome buvusiame sakytojo Idzelio name Laukininkų gatvėje (dabar Tiltų 29), jo antrame aukšte. Salėj, kur iki karo vyko surinkimai, jau buvo įsikūręs Liaudies teismas. Jisai, tas “liaudies teismas”, vis teisė ir teisė liaudies priešus…
Po sugrįžimo Klaipėdon vieną sekmadienį abu su mama nuėjome į bažnyčią. Atminty išliko toks vaizdas. Suolai, kuriuose buvo galima sėdėti, buvo sustumdyti į vieną eilę, asla pašluota. Stogas pramuštas, matėsi per jį geras gabalas mėlyno dangaus. Tačiau sukritęs vidun jis nebuvo. Aplinkui mėtėsi visokios nuolaužos, mūro gabalai, bet pakako vietos ir susirinkusiems žmonėms. Pamaldas lietuvių kalba laikė ikikarinės Klaipėdos sakytojas, surinkimų salės prie Klaipėdos muzikos mokyklos savininkas Ansas Baltris. Tuo laiku jis buvo jau kunigas, dirbo Kretingos parapijoje. Žmonių tą sekmadienį nedaug tebuvo, gal 20 ar 30. Ar kalbėjo ką nors kunigas apie bažnyčios atstatymą, parapijos atkūrimą, neatsimenu. Manau, kad pamaldos tuokart laikytos be jokio valdžios leidimo. Seniesiems Klaipėdos apylinkių gyventojams, ko gero, nė į galvą neatėjo mintis, kad norint susirinkti pasimelsti dar reikėtų kokio nors atsiklausimo.
Kiek kartų po to Laukininkų bažnyčioje laikytos pamaldos, pasakyti negaliu, nes po poros mėnesių mane suėmė NKVD. Net be Liaudies teismo Idzelio name sprendimo atsidūriau Sibire, netoli Onegos ežero” (464).

Atrodo, kad žmonės daugiau šion bažnyčion melstis nebesusirinko. Atėjus rudeniui, o ypač žiemai nešildytose patalpose laikyti pamaldas jau nebebuvo galima, o pavasarį jos turėjo būti gerokai apirusios ir, žinoma, prišniaukštos, pribjaurotos.
1945-1946 m. pavasarį į gimtąsias sodybas parkeliavusių parapijiečių jau buvo nemaža – apie 3 000. Toks skaičius nurodytas slaptoje 1946 m. liepos mėnesį Kulto reikalų įgaliotinio A. Gailevičiaus rašytoje atas kaitoje (72). Vis dėlto jis laikytinas labai apytikriu, nors ataskaitos patei kėjas ir tvirtina, kad tąjį jam pateikė Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistorijos Prezidentas E. Lejeris.
1947 m. pamaldos atnaujintos privačiame Klaipėdos žvejo Jono Kai tinio name, Šešupės g. 2. Pirmasis surinkimas įvyko kovo mėnesio sekma dienį, namų pamaldas laikė sakytojas Adomas Kybelka. Dalyvavo nedi delis būrelis žmonių, nes ir patalpa buvo mažytė, gal 25 mІ kambarys. Maždaug tuo laiku susirūpinta įkurti ir oficialiai užregistruoti Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenę. Kreiptasi į Vykdomąjį komitetą, Lie tuvos SSR vyriausybę. Atsako nesulaukta, tačiau surinkimai ir toliau laikyti. Atrodo, kad sovietinė Klaipėdos valdžia, aiškesnių instrukcijų iš Vilniaus negavusi, juos toleravo. Bent jau į kalėjimą surinkimininkų nesodino, pasitenkino gąsdinimais, “pokalbiais” su sakytojais, namo savi ninku J. Kaitiniu. Tad palaipsniui gan nuošali, pačioje pietinėje miesto daly esanti sodyba tapo pripažintu bendruomenės dvasinio gyvenimo centru. Pamaldas laikyti atvykdavo kunigai M. Preikšaitis, J. Kalvanas, J. Ga vė nis. Pirmasis jų paskiau tapo nuolatiniu, oficialiu Klaipėdos liuteronų parapijos dvasiniu vadovu. J. Kaitinio name ne tik melstasi, bet ir vaikai krikštyti, jaunuoliai konfirmuoti, tuoktos jaunavedžių poros, teik tas Šventos Vakarienės sakramentas. Kliūčių nebedarė ir vietos valdžia, mat kunigas A.Baltris rado gerą išeitį – paskelbė, kad klaipėdiškė bend ruo menė esanti Kretingos liuteronų parapijos (toji buvo oficialiai užregis truota) filija. Ne itin uolius valdininkus tai patenkino, ir jie nusiramino.
O laikas buvo grėsmingas. Prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kiek atsigavusi bendruomenė neteko daugelio savo narių. Nuožmus teroras liovėsi tik po Stalino mirties, bet tik fizinis – dvasinė priespauda, suvar žymai liko.
1955 m. pavasarį kilo mintis patiems važiuoti į Maskvą ir prašyti užre gistruoti parapiją. Sutvarkius visus dokumentus, išrinkus bendruomenės Tarybos pirmininką (juo tapo Martynas Lipčius), taip ir padaryta. Mask vos rusai pasirodė sukalbamesni – įgaliotinis B. Pušinis gavo 1955 m. lapkričio 29 d. pasirašytą nurodymą “Zaregistrirovatj Klaipedskoje fakti česki deistvujuščeje religioznoje obščestvo” (“Užregistruoti faktiškai vei kiančią Klaipėdos bendruomenę”). Dabar prieštarauti nebuvo galima, ir Klaipėdos liuteronų parapija, kaip sakoma, buvo pripažinta de jure.
Veikti, žinoma, pasidarė lengviau ir saugiau. Pirmas įteisintos para pijos pamaldas laikė Vanagų bendruomenės kunigas diakonas Jurgis Sprogys. Po metų, 1956 vasarą, surengta graži Pasiuntinybės šventė. Pra drąsėjusi parapija 1957 m. iškilmingai paminėjo savo kuklios veiklos de šimtmetį. Pamaldas laikė kunigai Mikas Preikšaitis, Jurgis Gavėnis, Mar tynas Klumbys, kalbėjo dar teisininkas Jonas Gocentas. O kalbų leit motyvas buvo vienas: prieš dešimtį metų pasodintas gležnas daigelis ne nu vyto, nežuvo. Saugokime jį.
Deja, saugoti darėsi vis sunkiau. Prasidėjo vos ne masinė senųjų Klaipėdos krašto gyventojų emigracija į Vokietiją. Kaip sausros nualinta, lietaus bei intakų nepapildoma upė menkėjo ir seko parapija. 1959 m. pabaigoje išvyko ir bendruomenės pamėgtas, dažnai čia pamaldas laikęs kunigas M. Klumbys. Tačiau klaipėdiečių lietuvininkų parapija išliko. Išliko, nes dalis jos narių ryžosi Tėviškės neapleisti. Gėlą, pažeminimą, skriaudas užgniaužę, liko saugoti savo tėvų, senelių, protėvių atminimą.
Bendruomenės Taryba, vadovaujama J. Liepio, suskato ieškoti erd vesnių patalpų pamaldoms laikyti. Senosios Laukininkų bažnyčios pasta tas tuo laiku jau buvo sunaikintas, tuo pasirūpino sovietinės armijos pionieriai – sprogdintojai. Išlikusi Apaštališkoji irvingerių bažnyčia buvo atiduota katalikams, atgauti ją vilčių nebuvo. Tada žvilgsnis nukrypo į 1938 m. miesto kapinių pakrašty pastatytą koplyčią. Tačiau toji dar 1947 m. birželio 3 d. Klaipėdos vykdomojo komiteto sprendimu buvo dešimčiai metų išnuomota stačiatikių bendruomenei. Sprendimo protokole šis statinys kažkodėl pavadintas “internacionaljnoj usypaljnicej”, matyt, gal vota, jeigu jis “internacionaljnyj”, tai sovietinė valdžia įgyja teisę perduoti jį kam tik nori…(17).
Ar stačiatikių pamaldos laikyti čia pradėtos 1947 m., tvirtinti nesi ryžtame, nes iki tol koplyčia jau buvo paversta grūdų sandėliu. Reikėjo jį iškeldinti, patalpas suremontuoti, “prilipdyti” dar svetimkūnį – pravos lavišką kupolą virš stogo.
Stačiatikių šventikas, šios bendruomenės Taryba buvo geranoriški, patalpomis dalintis sutiko. Paskutinės pamaldos svetingame J. Kaitinio name įvyko 1959 m. kovo 8 d., ir nuo tol jos laikytos jau kapinių koplyčioje antroje dienos pusėje, po pravoslavų apeigų.
1960 m. čia jau konfirmuoti jauni klaipėdiečiai. Į šiuos maldos namus rinktasi ištisus trisdešimt metų. Per tą laikotarpį daug kas pasikeitė: 1972 m. spalio 27 d. mirė kunigas M. Preikšaitis, pamaldas bent dvejus metus laikė sakytojas J. Liepis. 1976 m. jį pakeitė Kretingalės parapijos Laukžemės kaimo ūkininkų sūnus Kurtas Moras. Atėjo ir Atgimimas, Lietuva susigrąžino laisvę. 1990 m. atsisveikintina su kapinių koplyčia. Pamaldos dabar imtos laikyti atgautame, iki Antrojo pasaulinio karo miestiečių parapijai priklausiusiame name (Pakalnės g. 2). Deja, neiš vengta netekčių – 1993 m. balandžio 18 d. mirė kunigas K. Moras. Šim tai žmonių palydėjo jį į Anaičių kapines.
Dabar Klaipėdos liuteronų bažnyčioje kunigauja Reinholdas Moras (sūnus). Bendruomenėje apie tūkstantis žmonių. Didžiausia visų svajonė – atstatyti senąją Klaipėdos laukininkų bažnyčią, kelis šimt mečius saugojusią lietuvininkų nacionalinę savastį, dvasinės kultūros tradicijas. Mažosios Lietuvos šventovė, M. Blothno, L. Sengstocko, A. Lüne burgo, R. Jacobio, J. Pipiro veiklos paminklas privalo būti išsaugotas ateinančioms kartoms!
XIX a. vidury Karaliaučiaus konsistorija turėjo ketinimų Klaipėdoje įsteigti atskirą Vitės-Smiltynės parapiją. Jai organizuoti buvo skirta piniginė dotacija, o 1846 m. atsiųstas ir kunigas Julius Malkwitzas. Tačiau tasai nežinia dėl kokių priežasčių numatytųjų darbų neatliko, tad 1852 m. buvo iškeltas, jo vietą užėmė kitas dvasininkas – Karlas Reinertas.
Pamaldos pradėtos laikyti Balasto aikštės (Prekybos uosto teritorijos dalis) mokykloje. 1853 m. bendruomenė jau turėjo savo anspaudą, kunigas vedė krikšto, konfirmacijos, santuokos ir mirties aktų registracijos knygas, tačiau parapijos statusas jai vis dėlto nebuvo suteiktas. 1859 m. minties įteisinti Vitės-Smiltynės parapiją galutinai atsisakyta, šie miesto ir, matyt, aplinkinių kaimų gyventojai vėl priskirti Šv. Jono ir Laukininkų bažnyčioms.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.

Paimta iš: http://www.liuteronai.lt