Dievo dovanos ir aš

Dievo dovanos ir aš

Pagal Lk.18, 9-14
Romualdas Liachavičius


Evangelija pagal Luką

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: “Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės plėšikai, sukčiai, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.”.

Lk.18, 9-14

Pamokslas

+ Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios

Praėjusį kartą mes su jumis kalbėjome apie Dievo dovanų (charizmų) naudojimą. Primenu, kad charis, charizma – dieviškoji malonė, turinti tikslą ir jėgą tikslui pasiekti. Sužinojome, kad charizmos nėra charakterio dalis, ar bruožas, bet yra Dievo dovana atlikti kokį tai darbą – atgamtinė malonė. Supratome, kad charizmas pasaulis nori integruoti į žmogišką kasdienybę ir atskirti nuo paties šaltinio „charis“ teikėjo – Šventosios Dvasios. Taigi – charizmatinis žmogus tai ne ypatingo charakterio asmenybė, bet žmogus, turintis Dievo malonę atlikti paties Dievo numatytą darbą.
Šiandien mes pažvelgsime kaip mes tomis charizmomis naudojamės.

Ef.3:20 Tam, kuris savo jėga (δυναμένῳ), veikiančia (ἐνεργουμένην) mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, 21 Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen. Dievo veikimas (dinamika) mumyse yra tikriausia dovana jau šiandien, tiems kurie tų dovanų siekia, nes parašyta: „siekite aukštesnių dovanų”! (1Kor.12:31)

Vienas žmogus su draugu nuvažiavo į Palanga. Jiedu stovėdami ant jūros tilto stebėjosi saulėlydžiu: koks nuostabus dangus, kokios spalvos! Štai Saulė nusileis ir netrukus užeis naktis… Kitas jo bičiulis, labiau apsiskaitęs, mastė kitaip: Žemė išties sukasi ir netrukus mes pasinersime į soliarinį šešėlį ir danguje pamatysime tūkstančius tokių Saulių… Staiga jie abu išgirdo balsą: ponai, nulipkite nuo mano valo ir kabliukų, negaliu užmesti meškerės!

Labai dažnai mūsų išmintis, įžvalgos, nepastebi tai, kas yra po kojų. Dažnai nepastebime Dievo darbų mūsų gyvenime, nepastebime to, ką Dievas mumyse ir per mus nori nuveikti. Dievo charizmos yra tarsi netikėtas žvejo balsas: pažvelk po kojomis, kur stovi? Kuo tiki? Kaip veikia Dievas tavyje? Tas balsas pranoksta mūsų išmintį.

Kitas žmogus atėjo į bažnyčią. Kaip buvo mokytas, pasimeldė ir laukė pamaldų pradžios. Pamaldose grojo ta pati varonininkė, giedojo jau žinomas giesmes, skaitinius skaitė tie patys skaitytojai – tuos pačius girdėtus skaitinius, o kunigas labai stengdamasis kalbėjo ilgą ir nuobodų pamokslą apie „viską ir nieką“. Žmogus sugrįžo į namus ir susimąstė. Pagalvojęs akimirką kitą, griebė telefoną, paskambino kunigui ir paklausė: bažnyčia atrodo mirštanti, kur joje veikiantis Dievas!? Po trumpos pauzės kunigas atsakė: dabar Viešpats yra tarp manęs ir tavęs. Žmogus padėjo rageli ir ilgai žiūrėjo į telefoną…

Pratęskime kunigo žodžius: nes kur du ar trys susirenka… – jūs užbaikite. „Mano vardu“ (Mt.18, 20). „Susirenka mano vardu“! Štai kodėl mes pamaldų pradžioje sakome: Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“! Dievas veikia per Žodį ir sakramentus, ten kur Jo vardu susirenka žmonės. Charizmos leidžia pamatyti daugiau nei telefoną! Jos tarsi atveria akis ir parodo, ką Dievas daro, ką Jis yra numatęs. Jos įgalina nieko nesugebantį žmogų atlikti neįtikėtinus darbus Dievo garbei, kur žmogus galiausiai nusižeminęs taria: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką privalėjome padaryti.“ (Lk.17:10).

Jei Dievas yra tarp manęs ir tavęs, labai svarbu susimastyti, paklausti savęs: ką jis veikia? Ką jis ἐνεργουμένην? Kitaip sakant, ką jis energingai veikia (daro) per mane ir tave? Ir jei prisiminsime kieno vardu esame paženklinti krikšto sakramente, suprasime, kad mes esame vaikščiojantis Trivienio Dievo vardas! (Apd.17:28 Juk mes Jame gyvename, judame ir esame… ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’) – sako Paulius. Mes esame Kristaus vėliava. Ten kur mes einame, Dievas daro savo darbus! Kokius?!

“Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės plėšikai, sukčiai, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.” (Lk.18, 9-14)

Šiame palyginime, ką Dievas veikia (daro)? Išteisina! Ar fariziejus išteisintas? Ne. Nes jis išteisinimo net neprašė, dėkodamas labiau gyrėsi savo darbais. Jis tikėjo, jog dešimtinė ir įstatymo darbai jį išteisina magišku, stebuklingu būdu. Jam ir toliau šventykla bus kasdienės pareigos – religinio gyvenimo rutina. Charizmos veikia žmonėse, išgyvenančius išteisinimą. Dievo dovanos veikia tuose muitininkuose, kurie realiai supranta savo menkumą ir nuodėmingumą. Apd.2:38 Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk raštas nesako: atlikite pareigą bažnyčiai ir gausite dovaną?! Jei žmogus pradeda girtis darbais, jis tampa fariziejumi ir darbai jo neišteisina.

Na ir dar viena istorija. Buvo du broliai, vienas demokratas (gal greičiau ochlokratas), kitas aristokratas. Abu jie paveldėjo iš savo tėvo palikimą du daugiabučius namus, kurių butai buvo išnuomuoti gyventojams. Tėvas buvo įsakęs broliams, kad visi gyventojai turi jaustis kaip šeimininkai, todėl demokratas savo paveldėtame name leido žmonėms spręsti gyvenimo reikalus patiems… kaip susitarsite, taip ir gyvensite. Po metų, demokratas aplankęs savo namą, pamatė, kad kiekviena šeima kaip tikri šeimininkai darė ką pageidavusi. Vieni remontavosi, kiti apsileido, treti pastatė keistą priestatą, dar kiti sandeliuką. Keli butai pasikeitę langus. Balkonai skirtingi, stogas pradėjęs trūkinėti. Dalis teritorijos nušienauta, dalis ne, po vienu langu išdygęs rožių krūmas, kitur primėtyta šiukšlių ir dilgelės (tikra Lietuva). O surinkęs gyventojus pasitarimui, rado juos susibarusius ir apatiškus dėl to, ką kitas daro. Jie išplūdo šeimininką, kad namas neprestižiniame rajone ir tapęs landyne. Demokratas nuėjo pas brolį aristokratą ir pamatė jo namą tvarkingai suremontuotą, naujais vienodais langais, čerpiniu stogu. Teritorija apsodinta, žolė nupjauta, žydintys gėlynai, fontanas su auksinėmis žuvelėmis, ir po namu įrengtą garažą su sandėliukais. Nustebo demokratas ir klausia brolio: kaip tau tai pasisekė? O brolis atsakė: suplanavau kaip turi atrodyti mano namas, kad žmonėms būtų gera gyventi ir sūnui galėčiau palikti. Sutariau su gyventojais mažesnę nuomą, bet kiekvienam butui prisakiau, ką turi atlikti per metus, kiekvienam pagal sugebėjimus. Šeimininkais bus tiek, kiek pajėgs padaryti viso namo naudai. Jie prisidėjo prie mano plano ir štai – kai darbai atlikti bus galima ir nuomą pabranginti… – O ar nebuvo prieštaraujančių, juk ir jie turi savo teises?, kandžiai paklausė demokratas? – Tuos kurie turėjo kitokią nuomuonę, nusiunčiau pas tave…

Bažnyčia yra tas namas, kuriame Dievas yra šeimininkas. Charizmos, Dievo dovanos – mūsų šeimininko, Dievo įrankiai ir planas. Kiekvienas turime atsidėti maldai ir Dievo žodžio skaitymui, kad suprastume, kur Dievas nori mus naudoti jo bažnyčios statybai ir ugdymui. 1Kor.14:12 Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte….

Amen.