Tėve mūsų

Tėve mūsų semiotinėje retorikoje

Pagal Mt.6:9-13
Romualdas Liachavičius

Lk.11,2-4
Jėzus tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto“.

Mt.6:9-13
Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Pamokslas

Rytą – vakarą, sekmadienį iš sekmadienio krikščionys meldžiasi malda, kurią apaštalus išmokė Jėzus. Dažnai meldžiamasi, kai nežinome ko melsti, arba nežinome kaip išreikšti savo intenciją. Ši malda neatsiejama ir nuo pamokymo dėl daugiažodžiavimo, mat kartais labiau žavimės ilgomis „gražiomis“ maldomis ir pamaldomis nei Dievo veikimu ir malone.
„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo. Todėl melskitės taip:…“ (Mt.6,7-9)
Lukas pastebi, kad mokiniai prašo išmokyti melstis, kaip Jonas krikštytojas išmokė savo mokinius (Plg.Lk.11,2). Luko atveju „Tėve mūsų“ suskamba kaip bendruomenės lozungas, šūkis, vėliava kirkčioniškai Bažnyčiai. Kitaip sakant: ten kur meldžiamasi „Tėve mūsų“ – ten yra Kristaus Bažnyčia.

Lyginant Mato ir Luko tekstus aiškiai matome, kad Mato Evangelijoje „Tėve mūsų“ turi karalystės ir Dievo galybės išpažinimą, bei „Amen“ pabaigoje, tokiu būdu yra labiau išreikšta kaip autentiška Jėzaus išmokytos maldos forma. Todėl liuteroniška tradicija „Tėve mūsų“ maldos laikosi Mato Evangelijos maldos pavyzdžiu. Malda, parašyta Luko Evangelijoje, yra parašyta tuometiniam romėnui Teofilijui sutrumpintame variante, išryškinant mokinių bendruomeniškumą, bet labiau kaip pavyzdys to, ko jis buvo išmokytas (Lk.1,3), o ne taip, kaip jis turėtų melstis.

Šiandien pažvelgsime į „Tėve mūsų“ maldą kitaip, per semiotinės retorikos prizmę. Neišsigąskite!

Pradžioje pažiūrėkime kaip romėnai skaito „Tėve mūsų“. Jie skaito lygiai taip, kaip ir mes, nes mes ir esame Romos imperijos kultūros likučiai. Skaitome: iš dešinės į kairę, nuo viršaus į apačią. Tekstą suprantame nuosekliai. Šios maldos teologiniai aiškinimai paremti šiais romėniško skaitymo principais: Dievas danguje, Jis šventas, Jis turi valią (kuri turi išsipildyti) – tai malda į Dievą, Dievo garbinismas, Dievo atributų vardinimas ir pripažinimas. Bet jei paklasčiau: kur tas dangus? kaip pasireškia Dievo šventumas? ir kokia Dievo valia? – greičiausiai negalėsite atsakyti. Toliau skaitant matome prašymus: duok duonos, atleisk kaltes, nevesk į pagundą… Ir vėl kyla pamastymai: duona užsidirbama darbu, Adomas buvo išvarytas iš Rojaus ir savo prakaitu užsidirbtų sau duoną (Pr.3,19); kaltes Dievas visada pasiruošęs atleisti, tam ir siuntė savo Sūnų: „Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (Jn.4:10b); bene daugiausiai nesusipratimų kelia „Dievo valia“, kuri neretai yra painiojama su likimo, fortūnos dievų analogija, ar predistinacija. Paskutinis prašymas suglumina: nevesk į pagundą… nejaugi Dievas mus gundo? nejaugi Dievas mus veda į pagundą? Romėniškas „Tėve mūsų“ maldos skaitymas kelia daugiau klausimų, nei teikia atsakymų. Mes nenubraukiame teologų, Bažnyčios tėvų nuostabių pamastymų apie šią maldą. Pasišventę Dievo žmonės meditavo ir medituoja šią maldą, suprasdami Dievo aukštumas ir žmogiškas žemumas.

Semiotinė retorika, tai vienas iš būdų skaityti tekstą, siekiant suvokti visuminę teksto prasmę. Čia svarbi žinia, kurią perduoda tekstas nuo pirmos iki paskutinės raidės, o ne atskiros jo dalys, eilutės. Semiotinėje retorikoje naudojamos sistemos (kvadrato, menoros ir t.t.), padedančios suvokti žinomą žinią naujai. Žmogaus vaizduotė tampa pajėgi pamatyti žodžių sąsajas, prasmes ir jų naudojimo priežastis. Be abejonės, visa tai kritiškai vertinama. „Tėve mūsų“ malda puikiai tinka šiai analizei. Pažvelkime:

Tekstas nesunkiai pasidalina į septynias eilutes pagal prasmę ir čia gauname septynšakę Menorą. Be abejonės galima padalinti ir į devynias eilutes pagal kiekvieną kreipinį atskirai, bet esmė nepasikeis.

Mt.6,9-13
1. Tėve mūsų, kuris esi danguje,
2. a) teesie šventas Tavo vardas, b) teateinie Tavo karalystė,
3. a) tebūnie Tavo valia kaip danguje, b) taip ir žemėje.
4. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
5. a) atleisk mums mūsų kaltes, b) kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
6. a) nevesk mūsų į pagundymą, b) bet gelbėk mus nuo pikto;
7. Tavo yra karalystė, galybė ir garbė per amžius.

Menora bibija

Jungiant eilutes 1-7; 2a-6a; 2b-6b; 3a-5a; 3b-5b gauname nuostabų maldos prasminį vaizdą, kur centre (4 eil.) yra vaikų kreipinys į šeimos maitintoją Tėvą:

„Mūsų kasdienės duonos“ užsidirbame, bet Tu esi Tėvas, į Tave kreipiamės kaip vaikai į savo maitintoją! Mūsų dangiškasis Tėve, esantis (karaliaujantis) amžinai galingoje ir garbingoje karalystėje, kuri nėra šio pasaulio (Plg.Jn.18,36). Mes tavo princai ir princesės! Tavo šventas vardas gelbsti mus nuo piktojo – šetonas Jo bijo! Jis bėga, kai mes priešinamės (Plg.Jok.4,7), juk dabar mes teisime angelus (Plg.1Kor.6,3), atsidavimu Tau ir Tavo vardu! Mes laukiame (teateina) Tavo karalystės (Plg.Apr.22,20), kurioje nėra pagundymų (nėra nuodėmės)! Tavo valia – atleisti mūsų nuodėmes per tavo Sūnų Jėzų Kristų, jo krauju (Plg.Lk.24,47; Kol.1,14). Taip ir mes (būdami Tavo atpirkti vaikai) žemėje atleidžiame savo kaltininkams, dalyvaujame atpirkime, Gerosios Naujienos skelbimu!

Nesu profesionalus kalbininkas, kad profesionaliai, be kliaudų, vaizdingiau sudėliočiau prasmes, bet net ir dabar galime sau atsakyti į anksčiau iškeltus klausimus apie Tėvą, dangų, šventumą, vardą, karalystę, valią, ir žmogaus santykį su Kūrėju. Tai tarsi tikėjimo išpažinimas, padiktuotas Jėzaus. Todėl suprantame, jog esame Dangaus karalystės piliečiai, turintys savo Tėvą šventu karaliumi, atleidimo ir taikos nešėjai! Esame įsūniai ir bendrapaveldėtojai, kaip parašyta: „Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų“ (Ef.1,5)… kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais (Tit.3,7)
Ir kitoje vietoje:
„…atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų (Gal.4,4-7)

Amen.